Kasmet vaikų gimtadieniai man tarsi atveria akis – pamatau vis daugiau naujų vaikų ir suprantu, kokie jie skirtingi. Šiais metais ir vėl važiavau pas brolį į jo mergaitės gimtadienį. Onutei suėjo jau ketveri metukai. Kai kurie dalykai man padarė didelį įspūdį.
Kaip atrodė šventė
Pati šventė, kaip ir visi vaikų gimtadieniai, buvo miela. Tėveliai išnuomojo batutą, kur vaikai linksmai šokinėjo bei kone šantažu bandė ir mane įtraukti į savo žaidimus. Vos tik atvykau, gavau smulkią ataskaitą iš vienos Onutės draugės (penkiametės) apie tai, koks batutas buvo praėjusį kartą, ir kuo jis skiriasi nuo šių metų. Kaip supratau, šiais metais mažesnis. Prisiminiau savo gimtadienius, kai didžiausia pramoga būdavo leidimas pažaisti su lapų ir kaštonų krūvomis lauke ir nusišypsojau. Vaikai niekada neturi saiko. Kitos mergaitės pasakojo, kad vaikų gimtadieniai vyksta specialiuose žaidimų kambariuose, ir kad būtent ten jos pačios atšvenčia. Ant stalo buvo vienas iš tokių tortų, kur konditerės bando išraityti kažką unikalaus, tačiau gaunasi ne visai kaip iš paveikslėlio.
Vaikai – žmonės
Ir vis dėlto patį didžiausią įspūdį man padarė ne batutas, ne tortas ir ne tai, kad Onutė buvo dar labiau pasikeitusi ir paaugusi. Tai buvo jos draugė Austė, kuri mane abstulbino savo elgesiu. Mergaitei buvo penkeri, o atrodė, kad priešais mane štai stovi visas psichologines knygas išsinagrinėjusi, visas savo knygas perskaičiusi, o gal net ir kalėjime pasėdėjusi ir ten dar daugiau psichologinių manipuliacijų sužinojusi suaugus. Ji kalbėjo be galo įtikinamai, ji turėjo visus įrankius, kad mane paveiktų taip, kad aš ir jos bijočiau, ir paklusčiau, ir tuo pačiu iškart nemėgčiau. Kaip taip gali būti su šiuo mažu vaiku?
Tai yra dar viena priežastis, kodėl aš nemėgstu vaikų – nes jie nėra vaikai. Jie yra suaugę, tik atrodantys kaip vaikai. Nėra jokios bendros kategorijos „vaikai“, kuriems neva reikia tampyti už žandų ir sakyti „oi, koks gražus“. Nes iš tiesų, jie kiekvienas gimsta su savo žmogiškais charakteriais, jie jau turi iškart savyje kaip kauliuką slyva užkoduotą gyvenimą. Būsimą savo gyvenimo kelią, būsimus polinkius, būsimą manierą kalbėjimo. Aplinka juos paveiks, bet tai, ką jie turi viduje, yra pats stipriausias dalykas. Kūdikio išvaizda suteikia apgaulingą įspūdį dėl nekaltumo ir kažkokio negebėjimo, skaistumo. Tai tik sustiprina įspūdį.